Vėžlio knyga vėl pasiekė mano stalą… Smagu, kad tokie paprasti ir lyg žinomi dalykai sudėti vienoje vietoje… Telieka išmokti:
Išlaikyti ramybę. Savo vidinę ramybę galime taip sustiprinti, kad kas beatsitiktų, niekas negalėtų išmušti mūsų iš pusiausvyros.
Neskubėti. Širdies tikslo nereikia siekti skubotai ir karštligiškai.
Niekada nepasiduoti. Tas, kuris jaučia, kad eina teisingu keliu, turėtų išsiugdyti atkaklumą. Svarbu užbaigti, kas pradėta, ir nesileisti išvedamam iš teisingo kelio nei išoriniams, nei vidiniams pasipriešinimams.
Nusileisti ir prisitaikyti. Lankstumas apsaugo nuo sąstingio ir neleidžia palūžti nuo savo tvirtų įsitikinimų. Šios savybės padeda prisitaikyti prie įvairiausių sitaucijų ir švelniai bei darniai bendrauti su aplinkiniais.
Pasitenkinti mažu. Nuosaikus žmogus patenkintas tuo, ką jam duoda gyvenimas. Kuo mažiau norime, tuo greičiau turėsime viską, ko mums reikia, kad būtume laimingi.
Būti švelniam. Prievarta nedaug tepasiekiama ir labai daug prarandama. Išmokus taikiai gyventi ne tik su kitais, bet ir su savimi, nereikės eikvoti jėgų amžiniems konfliktams.
Likti savyje. Susitelkimas į esmę padeda išsaugoti jėgas. Susikaupęs žmogus nepasineria į daugybę pramogų, keliančių konfliktus ir nerimą. Susikaupimas padeda tvirtai eiti savo keliu.

Vėžliai žino, kaip efektyviai apsisaugoti nuo pavojų, jie moka taupiai naudoti savo energiją. Jie optimaliai prisitaiko prie aplinkos, nesvarbu, būtų tai jūra, sausuma arba upė, ežeras arba pelkė.

Vėžliai kone visur jaučiasi gerai, jiems nereikia nei aksominių pintinių, nei prabangiai modernizuotų butų saname name su sūkurinėmis voniomis.

Keisdami savo akių padėtį, vėžliai gali matyti įvairias perspektyvas. Tai labai vertingas įgūdis, kai į pasaulį tenka žiūrėti ir kitomis akimis.

Vėžliai gali sukarti tūkstančius kilometrų. Net jei kelias labai ilgas, jie galiausiai vis tiek pasiekia savo tikslą, nes yra atkaklūs.

Vėžliai nepaprastai saikingi. Jie gali ištisas savaites apsieiti be maisto ir ilgam sukaupti vandens. Šie gyvūnai nepraranda ramybės. Jie gali visiškai atsipalaiduoti.

Vėžliai nežino, nei kas yra karštligė, nei kas yra prievartinis ar tuščias darbas ir depresija.

Kaip jau supratote, tęsiame kelionę po Vėžlio filosofijas

Tęsiu savo mėgstamo vėžlio filosofijas ir pateikiu jums gabalėlį, kuris nori nenori priverčia nusišypsoti ar atpažįstate save?

Jums pažįstami tokie spąstai, kurie dumia akis neva laimė greitai ateis. Minčių eiga čia visuomet tokia pati:

„Pirma man dar reikia…

… užsidirbti pinigų,

… nusipirkti namą,

… susirasti tinkamą partnerį,

… sulaukti, kol vaikai paliks namus,

… nuskrsti į Tenerifę,

… apsiauti patogius batus…

… ir tik tada būsiu laimingas, pagaliau galėsiu atsipūsti ir gerai jausiuos.“

O gal tereikia pamatyti kaip ryte pateka saulė, kad bent kelias akimirkas pasijusti laimingais… Gero ryto

Kaip jau pastebėjote, mūsų kompanijos simbolis vėžlys. Tai gyvūnas, simbolizuojantis ilgaamžiškumą, stabilumą, išmintį, gyvenantis taikoje su savo namais. Prieš keletą mėnesių knygyne atsitiktinai už knygos „Septynios vėžlio paslaptys“ (autoriai Aljoscha A. Schwarz, Ronald P. Schwepe) užkliuvęs Roberto žvilgsnis, taip ir nepasitraukė. Nuo tada ši knyga keliauja nuo stalo ant stalo mūsų kompanijoje. Kas kartą vartant ją, galima rasti sau tinkamų minčių, pamokymų. Todėl sukursiu rubriką – Vėžlio filosofijos, kurioje laikas nuo laiko dalinsiuos šios knygos perliukais su jumis.

Štai ir pirmasis, man labai patikęs:

„Vėžlys iš tiesų jus gali išmokyti vieno dalyko – nieko neveikti. Jūs galite išmokti pasislėpti savyje, sukaupti jėgas ir išsaugoti ramybę – ir ne ką daugiau. Meną savyje būti namie šiandien įvaldę tik nedaugelis. Tačiau kiekvieną akimirką, kurią jūs pasitraukiate į save ir nuraminate savo protą, pamažu atveriate duris į didesnį saugumą ir pasitenkinimą. Tai ypač gali padėti per krizes, kai nebežinote, ką toliau daryti. Tada geriausiai viską palikti eiti sena vaga ir tikėti tuo, kad sprendimas ateis ne iš išorės, o iš vidaus“.